Komerciniai audiovizualiniai pranešimai

Komercinis audiovizualinis pranešimas yra terminas, kuriuo apibūdinamos įvairios prekių ir paslaugų reklamos formos, kaip reglamentuojama ES teisėje pagal Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvą.

Apskritai ši sąvoka apima:

• televizijos reklama
• rėmimas
• teleparduotuvė
• prekių rodymas

Ji atspindi direktyvos taikymo sritį – ji taikoma televizijai, užsakomosioms paslaugoms ir naujiems reklamos būdams.

Televizijos reklama & teleparduotuvė

Pagrindinės taisyklės

Televizijos reklamai ir teleparduotuvėms taikomos pagrindinės komercinių audiovizualinių pranešimų taisyklės. Jiems taip pat taikoma griežtesnė kontrolė nei kitų rūšių komerciniams audiovizualiniams pranešimams.

Papildomi apribojimai

Pristatymas ir turinys

Reklama ir teleparduotuvė:

• turi būti lengvai atpažįstamos, atskirtos garsinėmis ir vaizdinėmis priemonėmis.
• jei įmanoma, neturėtų būti izoliuota;
• neleidžiama vartoti receptinių vaistų ir tabako gaminių;
• turi atitikti specialius alkoholiniams gėrimams taikomus apribojimus; 

Kiekis ir dažnumas

Trukmė – reklamos ir teleparduotuvės intarpai negali užimti daugiau kaip 20 % bet kurios transliavimo valandos.

Išimtys:

• transliuotojų pranešimai apie savo programas arba su jomis susijusius pagalbinius produktus;
• nemokamai transliuojami viešųjų paslaugų pranešimai ir kreipimaisi dėl labdaros;
• teleparduotuvės langai turi trukti ne trumpiau kaip 15 minučių ir turi būti aiškiai atpažįstami.

Įterpimas - reklama ir teleparduotuvė:

• pageidautina, kad jie būtų įterpiami tarp programų, tačiau tais atvejais, kai jie įterpiami programų metu, jie neturėtų kenkti programos vientisumui ar teisių turėtojų interesams;
• gali būti įterpiama į programas vaikams, filmus ir naujienų programas tik vieną kartą per kiekvieną numatytą ne trumpesnį kaip 30 minučių laikotarpį.

Rėmimas

Rėmimas – bet koks įmonių ar fizinių asmenų, nedalyvaujančių teikiant ar gaminant audiovizualinius kūrinius, įnašas į audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų ar programų finansavimą, siekiant reklamuoti jų pavadinimą, prekės ženklą, įvaizdį, veiklą ar produktus.

1 straipsnis

Lemiamas kriterijus, skiriantis rėmimą nuo prekių rodymo, yra tai, kad rodant prekes nuoroda į produktą įtraukiama į programos veiksmą. Priešingai, rėmėjų nuorodos gali būti rodomos programų metu, tačiau jos nėra sklypo dalis.

Rėmimo ir reklamos intarpai turėtų būti atskiriami pagal šių komercinių audiovizualinių pranešimų paskirtį. Rėmimo tikslas - reklamuoti rėmėjo vardą, prekės ženklą, įvaizdį, veiklą ar produktus, prisidedant prie programų finansavimo. Remiamose programose, kitaip nei reklamoje, negali būti specialių reklaminių nuorodų.

Rėmėjai neturi įtakos nei programos turiniui, nei jos tvarkaraščiui. Jos neskatina pirkti produkto ar paslaugos.

10 straipsnis

Rėmėjai turi būti aiškiai ir tinkamu būdu nurodyti programų pradžioje, metu ir (arba) pabaigoje.

Farmacijos įmonės gali remti transliacijas, tačiau vis tiek negalės reklamuoti konkrečių vaistų ar medicininio gydymo. Draudžiama, kad programas remtų įmonės, kurių pagrindinė veikla yra tabako gaminių gamyba arba pardavimas.

Žinių ir aktualijų programos negali būti remiamos.

Valstybės narės gali nuspręsti uždrausti rodyti rėmimo logotipą programose vaikams, dokumentiniuose filmuose ir religinėse programose.

Prekių rodymas

Prekių rodymas, priešingai nei rėmimo pranešimai, yra įtrauktas į programos veiksmą, o rėmėjų nuorodos gali būti rodomos programos metu, tačiau nėra sklypo dalis.

Nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo reikalavimai

• Prekių rodymas už atlygį leidžiamas tik tam tikrų rūšių programose, pavyzdžiui, kinematografijos kūriniuose, audiovizualinės žiniasklaidos paslaugoms skirtuose filmuose ir serialuose, sporto ir lengvų pramogų programose. Vaikiškose programose tai draudžiama.
• Nemokamą prekių rodymą, pvz., rekvizitus ar prizus, leidžiama rodyti visose programose, įskaitant programas vaikams.
• Valstybės narės gali priimti griežtesnes taisykles ir nuspręsti netaikyti tokių nuostatų, kuriomis leidžiamas visiškas arba dalinis prekių rodymas.
• Programos, kuriose rodomos prekės, turėtų atitikti tam tikrus kriterijus, įskaitant žiniasklaidos paslaugų teikėjo redakcinę nepriklausomybę, nederamą nurodyto produkto ar paslaugos pastebimumą ir kt.
• Prekių rodymas negali būti naudojamas prekių ar paslaugų pasiūlai skatinti.
• Žiūrovai turi būti aiškiai informuojami apie prekių rodymą. Produktų rodymas turėtų būti tinkamai nustatytas programos pradžioje ir pabaigoje, taip pat atnaujinus programą po reklamos pertraukos. Valstybės narės gali nuspręsti netaikyti šio reikalavimo programoms, kurių nekūrė ir neužsakė sukurti pats žiniasklaidos paslaugų teikėjas.
• Tabako gaminių ir receptinių vaistų rodymas draudžiamas bet kokiomis aplinkybėmis.
• Jei prekių rodymas yra slaptas, tai taip pat turėtų būti uždrausta.
• Prekių rodymo taisyklės turėtų būti taikomos tik programoms, sukurtoms po 2009 m. gruodžio 19 d.

Savireguliavimas ir bendras reguliavimas

AŽPD valstybės narės įpareigojamos skatinti savireguliavimą ir bendrą reguliavimą. Žiniasklaidos paslaugų teikėjai turėtų parengti elgesio kodeksus, susijusius su komerciniais audiovizualiniais pranešimais, pridedamais prie vaikams skirtų programų apie daug riebalų, druskos ir cukraus turinčius maisto produktus arba į jas įtrauktais.

4 straipsnis

AŽPD valstybės narės įpareigojamos skatinti bendrą reguliavimą ir savireguliavimą nacionaliniu lygmeniu pagal direktyvą koordinuojamose srityse, kiek tai leidžiama pagal jų teisines sistemas. Tai apima tokias sritis kaip reklama, nepilnamečių apsauga ir prieinamumas. Nacionaliniu lygmeniu priimtas sistemas turėtų plačiai pripažinti atitinkamos valstybės narės pagrindiniai suinteresuotieji subjektai ir jomis turėtų būti užtikrintas veiksmingas vykdymo užtikrinimas.

Šia nuostata valstybėms narėms suteikiama didelė veiksmų laisvė, susijusi su skatinimo priemonėmis. Atsižvelgiant į tai, ar direktyvą į nacionalinę teisę perkelia valstybė narė, turinti senas savireguliacijos tradicijas, ar valstybė narė, kurioje savireguliacija beveik nenaudojama, ar ja naudojamasi tik neseniai, perkėlimo į nacionalinę teisę priemonės labai skiriasi.

Komisija stebi šios nuostatos įgyvendinimą vykdydama reguliarią stebėsenos veiklą.

9 straipsnis

AŽPD valstybės narės ir Komisija įpareigojamos skatinti žiniasklaidos paslaugų teikėjus parengti elgesio kodeksus, susijusius su komerciniais audiovizualiniais pranešimais, pridedamais prie vaikams skirtų maisto produktų, kuriuose yra daug riebalų, druskos ir cukraus, programų arba į jas įtrauktais.

Todėl Komisija ir valstybės narės privalo spręsti tiek tradicinių, tiek užsakomųjų žiniasklaidos paslaugų teikėjų klausimus ir skatinti juos parengti elgesio kodeksus atitinkamoje srityje.

Jų veiklai arba veiklos nevykdymui bus taikoma stebėsenos ir ataskaitų teikimo prievolė.

Sąvoka „elgesio kodeksai“ reiškia savanoriškas taisykles, kurias nustato patys audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjai arba kurios nustatomos bendradarbiaujant su kitais sektoriais (pvz., maisto, reklamos pramone).

Kodeksai turėtų apimti komercinius audiovizualinius pranešimus – tradicinę televizijos reklamą, rėmimą, teleparduotuves ir produktų rodymą – apie maistą ir gėrimus, kurių sudėtyje yra maistinių medžiagų ir maistiniu arba fiziologiniu poveikiu pasižyminčių medžiagų, ypač tų, kurių sudėtyje yra daug riebalų, riebalų rūgščių, druskos ir (arba) natrio ir cukrų (HFSS maisto produktai).

Termino HFSS maisto produktai apibrėžtis pateikta Reglamente 1924/2006 dėl teiginių apie sveikatingumą. Komisijos nustatyti konkretūs maistinių medžiagų apibūdinimai padeda nustatyti tą apibrėžtį atitinkančius produktus.

Bendrosios taisyklės

Visuose komerciniuose audiovizualiniuose pranešimuose, įskaitant televizijos ir užsakomąsias peržiūras, turi būti:

• būti lengvai atpažįstami;
• nenaudoja pasąmonę veikiančių metodų;
• nenaudoja paslėptų metodų;
• gerbti žmogaus orumą;
• neįtraukti ir neskatinti diskriminacijos;
• neskatinti sveikatai žalingo elgesio;
• sauga arba aplinka;
• nereklamuoti tabako ar receptinių vaistų.

Nepilnamečių apsauga

Komerciniai audiovizualiniai pranešimai neturi: 

• padaryti fizinę ar moralinę žalą nepilnamečiams;
• tiesiogiai išnaudoti nepilnamečių nepatyrimą ar patiklumą;
• skatinti nepilnamečius daryti spaudimą tėvams, kad jie pirktų.

Komerciniai audiovizualiniai pranešimai apie alkoholį neturi būti skirti nepilnamečiams ar skatinti pernelyg didelio alkoholio vartojimo.