Komerciniai audiovizualiniai pranešimai

Komercinis audiovizualinis pranešimas – tai terminas, kuriuo apibūdinamos įvairios prekių ir paslaugų reklamos formos, reglamentuojamos ES teisės aktais pagal Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvą.

Apskritai ši sąvoka apima:

• televizijos reklama
• rėmimas
• teleparduotuvė
• prekių rodymas

Jis atspindi direktyvos taikymo sritį, apimančią televiziją, užsakomąsias paslaugas ir naujus reklamos būdus.

Televizijos reklama ir reklama; teleparduotuvė

Pagrindinės taisyklės

Televizijos reklamai ir teleparduotuvei taikomos pagrindinės komercinių audiovizualinių pranešimų taisyklės. Jiems taip pat taikoma griežtesnė kontrolė nei kitų rūšių komerciniams audiovizualiniams pranešimams.

Papildomi apribojimai

Pristatymas ir turinys

Reklama ir teleparduotuvė:

• turi būti lengvai atpažįstami, atskirti garsinėmis ir vaizdinėmis priemonėmis;
• jei įmanoma, neturėtų būti izoliuoti;
• neleidžiama įsigyti receptinių vaistų ir tabako gaminių
• turi atitikti konkrečius alkoholiniams gėrimams taikomus apribojimus 

Kiekis ir dažnumas

Trukmė – reklamos ir teleparduotuvės intarpams negali būti skiriama daugiau kaip 20 proc. transliavimo laiko.

Išimtys:

• transliuotojų pranešimai apie jų pačių programas arba su jomis susijusius pagalbinius produktus;
• nemokamai transliuojami pranešimai apie viešąsias paslaugas ir kreipimaisi dėl labdaros;
• teleparduotuvių vitrinos turi trukti ne trumpiau kaip 15 minučių ir būti aiškiai atpažįstamos.

Įterpimas – reklama ir teleparduotuvė:

• pageidautina, kad ji būtų įterpiama tarp programų, tačiau jei ji įterpiama programų metu, ji neturėtų pakenkti programos vientisumui ar teisių turėtojų interesams;
• gali būti įterpiamas į vaikams skirtas programas, filmus ir naujienų programas tik vieną kartą per kiekvieną numatytą ne trumpesnį kaip 30 minučių laikotarpį.

Rėmimas

Rėmimas – bet koks įmonių ar fizinių asmenų, kurie nedalyvauja audiovizualinių kūrinių kūrime ar teikime, įnašas į audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų ar programų finansavimą, siekiant reklamuoti jų vardą, prekės ženklą, įvaizdį, veiklą ar produktus.

1 straipsnis

Lemiamas kriterijus, skiriantis rėmimą nuo prekių rodymo, yra tai, kad rodant prekes nuoroda į prekę įtraukiama į programos veiksmą. Priešingai, rėmėjo nuorodos gali būti rodomos programų metu, tačiau jos nėra sklypo dalis.

Rėmimo ir reklamos intarpų atskyrimas turėtų būti daromas naudojant šių formų komercinių audiovizualinių pranešimų paskirtį. Rėmimo tikslas - reklamuoti rėmėjo vardą, prekės ženklą, įvaizdį, veiklą ar produktus, prisidedant prie programų finansavimo. Remiamose programose, priešingai nei reklamoje, negali būti specialių reklaminių nuorodų.

Rėmėjai neturi įtakos nei programos turiniui, nei jos tvarkaraščiui. Jos neskatina pirkti produkto ar paslaugos.

10 straipsnis

Programų pradžioje, jų vykdymo metu ir (arba) pabaigoje turi būti aiškiai ir tinkamai nurodyti rėmėjai.

Farmacijos bendrovės gali remti transliacijas, tačiau vis tiek negalės reklamuoti konkrečių vaistų ar medicininio gydymo. Įmonėms, kurių pagrindinė veikla yra tabako gaminių gamyba ar pardavimas, draudžiama remti programas.

Naujienų ir aktualijų programos negali būti remiamos.

Valstybės narės gali nuspręsti uždrausti rodyti rėmimo logotipą vaikams skirtose programose, dokumentiniuose filmuose ir religinėse programose.

Prekių rodymas

Prekių rodymas programose, priešingai nei rėmimo pranešimai, yra įtrauktas į programos veiksmą, o rėmėjo nuorodos gali būti rodomos programos metu, bet nėra sklypo dalis.

Leidžiančios nukrypti nuostatos reikalavimai

• Prekių rodymas už atlygį leidžiamas tik tam tikrų rūšių programose, pavyzdžiui, kinematografijos kūriniuose, audiovizualinės žiniasklaidos paslaugoms sukurtuose filmuose ir serialuose, sporto ir lengvų pramogų programose. Vaikų programose tai draudžiama.
• Visose programose, įskaitant programas vaikams, leidžiama nemokamai rodyti prekes, pvz., reklaminius filmus ar prizus.
• Valstybės narės gali priimti griežtesnes taisykles ir nuspręsti netaikyti tokių nuostatų, kuriomis leidžiamas visiškas arba dalinis prekių rodymas programose.
• Programos, kuriose rodomos prekės, turėtų atitikti tam tikrus kriterijus, įskaitant žiniasklaidos paslaugų teikėjo redakcinę nepriklausomybę, nederamą nurodyto produkto ar paslaugos pastebimumą ir kt.
• Prekių rodymas negali būti naudojamas prekių ar paslaugų tiekimui skatinti.
• Žiūrovai turi būti aiškiai informuojami apie prekių rodymą programose. Prekių rodymas programose turėtų būti tinkamai identifikuotas programos pradžioje ir pabaigoje, taip pat kai programa atnaujinama po reklamos pertraukos. Valstybės narės gali nuspręsti netaikyti šio reikalavimo programoms, kurių nei sukūrė, nei užsakė pats žiniasklaidos paslaugų teikėjas.
• Bet kokiomis aplinkybėmis draudžiama rodyti tabako gaminius ir receptinius vaistus.
• Jei prekių rodymas programose yra paslėptas, tai taip pat turėtų būti draudžiama.
• Prekių rodymo programose taisyklės turėtų būti taikomos tik programoms, sukurtoms po 2009 m. gruodžio 19 d.

Savireguliavimas ir bendras reguliavimas

AŽPD valstybės narės įpareigojamos skatinti savireguliavimą ir bendrą reguliavimą. Žiniasklaidos paslaugų teikėjai turėtų parengti elgesio kodeksus, susijusius su komerciniais audiovizualiniais pranešimais, pridedamais prie vaikams skirtų programų apie daug riebalų, druskos ir cukraus turinčius maisto produktus (HFSS) arba į jas įtrauktais.

4 straipsnis

AŽPD valstybės narės įpareigojamos skatinti bendrą reguliavimą ir savireguliavimą nacionaliniu lygmeniu direktyva koordinuojamose srityse, kiek tai leidžiama pagal jų teisines sistemas. Tai apima tokias sritis kaip reklama, nepilnamečių apsauga ir prieinamumas. Nacionaliniu lygmeniu priimtoms sistemoms turėtų plačiai pritarti pagrindiniai atitinkamos valstybės narės suinteresuotieji subjektai ir jomis turėtų būti užtikrintas veiksmingas vykdymo užtikrinimas.

Šia nuostata valstybėms narėms suteikiama didelė veiksmų laisvė dėl skatinimo priemonių. Atsižvelgiant į tai, ar perkėlimą į nacionalinę teisę atlieka valstybė narė, turinti senas savireguliavimo tradicijas, ar valstybė narė, kurioje savireguliavimas beveik nenaudojamas arba naudojamas tik neseniai, perkėlimo į nacionalinę teisę priemonės labai skiriasi.

Komisija stebi šios nuostatos įgyvendinimą vykdydama reguliarią stebėsenos veiklą.

9 straipsnis

Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva valstybės narės ir Komisija įpareigojamos skatinti žiniasklaidos paslaugų teikėjus parengti elgesio kodeksus, susijusius su komerciniais audiovizualiniais pranešimais, pridedamais prie vaikams skirtų maisto produktų, kuriuose yra daug riebalų, druskos ir cukraus, programų arba į jas įtrauktais.

Todėl Komisija ir valstybės narės privalo kreiptis tiek į tradicinius, tiek į užsakomųjų žiniasklaidos paslaugų teikėjus ir skatinti juos parengti elgesio kodeksus atitinkamoje srityje.

Jų veiklai arba veiklos trūkumui bus taikoma stebėsenos ir ataskaitų teikimo prievolė.

Sąvoka „elgesio kodeksai“ reiškia savanoriškas taisykles, kurias nustato patys audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjai arba kurios nustatomos bendradarbiaujant su kitais sektoriais (pvz., maisto, reklamos pramonės).

Kodeksai turėtų apimti komercinius audiovizualinius pranešimus – tradicinę televizijos reklamą, rėmimą, teleparduotuves ir prekių rodymą – apie maisto produktus ir gėrimus, kurių sudėtyje yra maistinių medžiagų ir maistiniu arba fiziologiniu poveikiu pasižyminčių medžiagų, visų pirma tų, kurių sudėtyje yra daug riebalų, deguto riebalų rūgščių, druskos ir (arba) natrio ir cukrų (HFSS maisto produktai).

Termino „HFSS maisto produktai“ apibrėžtis pateikta Reglamente 1924/2006 dėl teiginių apie sveikumą. Komisijos nustatyti konkretūs maistinių medžiagų apibūdinimai padeda nustatyti tą apibrėžtį atitinkančius produktus.

Bendrosios taisyklės

Visuose komerciniuose audiovizualiniuose pranešimuose, įskaitant televizijos ir užsakomuosius pranešimus, turi būti:

• būti lengvai atpažįstami;
• nenaudoti pasąmonę veikiančių metodų;
• nenaudoti paslėptų metodų;
• gerbti žmogaus orumą;
• neapimti ir neskatinti diskriminacijos;
• neskatina sveikatai žalingo elgesio;
• sauga arba aplinka;
• neskatinti vartoti tabako ar receptinių vaistų.

Nepilnamečių apsauga

Komerciniai audiovizualiniai pranešimai neturi: 

• padaryti nepilnamečiams fizinę ar moralinę žalą;
• tiesiogiai išnaudoti nepilnamečių nepatyrimą ar patiklumą;
• skatinti nepilnamečius daryti spaudimą tėvams, kad jie pirktų.

Komerciniai audiovizualiniai pranešimai apie alkoholį neturi būti skirti nepilnamečiams ar skatinti pernelyg didelį alkoholio vartojimą.